Konjunktionen der Finalsätze in Simonas Waischnoras" Margarita Theologica vom Jahre 1600

Darbe tiriamas lietuvių kalbos istorinės sintaksės fragmentas – prijungiamųjų jungtukų distribucija Simono Vaišnoro 1600 metų „Žemčiūgos teologiškos“ tikslo šalutiniuose sakiniuose. Palyginus senuosiuose raštuose paliudytų ir dabartinėje lietuvių kalboje vartojamų sudėtinių sakinių struktūrą matyti, kad labiausiai yra pakitusi jungtukų vartosena. Tai galima pasakyti ir apie tikslo šalutinius sakinius: XVI a. jie prie pagrindinio dėmens buvo jungiami specializuotais jungtukais idant, jeib, jeng, o dabartinėje kalboje juos pakeitė vienas funkcinis jungtukas kad. Toks žymus sintaksinės sakinio struktūros pokytis skatina tyrinėti tikslo šalutinio sakinio raidą. Straipsnyje tiriami hipotaktiniai jungtukai, kuriais „Žemčiūgoje teologiškoje“ jungiami tikslo šalutiniai sakiniai, aprašomas tų jungtukų vartojimo dažnumas bei ypatumai ir aptariama, kokią įtaką jų pasiskirstymui galėjo turėti originalai. Analizė atskleidė, kad tiek originalioje lietuviškoje Simono Vaišnoro prakalboje, tiek pačiame „„Žemčiūgoje teologiškos“ tekste tikslo šalutinių sakinių prijungiamieji jungtukai pasiskirsto panašiai: dažniausiai vartojami jungtukai idant ir jeng, daug rečiau – jeib. Nors verčiant stengtasi kuo mažiau atitrūkti nuo originalaus „Margarita Theologica“ teksto, ir lietuviškus tikslo šalutinius sakinius beveik visada atitinka lotyniški to paties tipo sakiniai, tačiau straipsnyje tiriamų lietuviškų prijungiamųjų jungtukų pasiskirstymui jokios lemiamos įtakos jie neturi: polisemantinis lotynų ut, (ut) ne nesilaikant jokio dėsningumo verčiamas lietuviškais idant, jeng, jeib.This paper studies a fragment of the historical syntax of the Lithuanian language - the distribution of subordinate conjunctions in purpose clauses in Žemčiūga teologiška, Simonas Vaišnoras’ 1600 translation of the Margarita Theologica. By comparing the complex sentence structure witnessed in the old writing with that which is used in the Lithuanian language of today, it can be seen that the use of conjunctions is what has changed the most. This can also be said about purpose clauses: in the 16th c., they were joined to the main clause with specialized conjunctions - idant, jeib, jeng - which in today’s language have been replaced by one functional conjunction - kad. Such a significant change in the syntactic structure of the sentence prompts investigation of the evolution of the purpose clause. This article explores binding (hypotactic) conjunctions, which are used to connect purpose clauses in Žemčiūga teologiška; it also describes the traits and frequency of these conjunctions, and discusses what impact the originals might have had on their distribution. The analysis revealed that in both Vaišnoras’ original Lithuanian preface and the text of Žemčiūga teologiška itself, purpose clause subordinate conjunctions are distributed similarly: the conjunctions idant and jeng are used most frequently, and jeib - much less so. Although efforts were made in translation to keep as close to the original text as possible, and the Lithuanian purpose clauses almost always correspond to the same type of sentences in Latin, they have no decisive effect on the distribution of the Lithuanian subordinate conjunctions investigated in the article: the polysemantic Latin ut, (ut) is translated with the Lithuanian idant, jeng, jeib without holding to any regularity